Šį kartą apie mano darbą, aistrą, pomėgį. Studijuoju grožio terapiją, kitaip tariant kosmetologiją. Dauguma įsivaizduoja, kad mano darbas atrodo kaip gatvėje vaikštanti oranžinė peroksidinė blondinė, kuri jaučiasi žiauriai seksuali, nes naudoja "Egipto žemę" užtešlindama kaukę ant veido. O taip tikrai nėra, nes:

1. Taip mes mokomės makiažo gudrybių, technikų, dirbam su ta garsiąja "Egipto žeme", bet pabrėžiu mes mokomės ja naudotis, kad gatvėje būtų kuo mažiau morkų iškeltomis galvomis kitaip sakant dirbam su profesionalia kosmetika kaip profesionalai, o ne bet kaip.
2. Mūsų darbas nėra sukoncentruotas į narciziškas pupytes arba kitaip vadinamas "špaklines". Mes dirbam su įvairaus amžiaus žmonėmis, mokydamiesi paslėpti jų trūkumus ir pabrėžti privalumus.
3. Mūsų darbas nėra tusčias! Tiesiog negaliu pakęsti frazės "Ai, tai tu špakliuoji visas". NE! Kaip sakiau anksčiau aš pabrėžiu jų privalumus, nes visi tokių turime ir taip darydama sukeliu žmogui pasitikėjimą savimi. Manau, visiems taip kalbantiems, reiktų pamatyti mano klientus pasižiūrinčius į savo atvaizdą veidrodyje - vos keli potėpiai priverčia jų akis žibėti, o veidą nutvieskia plati šypsena.
4. Taip makiažas gražina žmogaus išorę, bet paliečia ir vidų, nes tada žmogus pradeda spinduliuoti iš vidaus, kas ir yra didesnio dėmesio sulaukimo priežastis. Kiekvienas gali būti gražus, kiekvienas gali spindėti, tik tai reikalauja darbo ir noro!

Nuotraukoje matote mano makiažą, abiejuose - ta pati mergina, bet pripažinkite, kad skirtumas - akivaizdus.